Androginas

Vyras ir moteris viename asmenyje, dvilytė būtybė, savo išvaizda dažnai laikyta panaši į hermafroditą, tačiau bendras jų bruožas yra tik interseksualumas. Abi sąvokos senesniuose simbolius nagrinėjančiuose veikaluose dažniausiai vartotos kaip lygiareikšmės. Šiuolaikinis žmogus įsivaizduoja tik lytiškai nedeterminuotą hermafroditą, tuo tarpu senosiose kultūrose pirmiausia akcentuojama samprata apie esybę, kurioje slypi vyriškumas bei moteriškumas, pvz., orfikų himne apie Dzeusą - visuotinį dievą: „Dzeusas yra vyriškasis, Dzeusas — nemirtinga moteris...“ Dažnai senovės mituose pasaulio kūrimo pradžioje įsivaizduojama pirmapradė būtybė, kuri suskilo į dvi viena kitą papildančias puses. Ir Adomas, pasak žydų sakmės, iš pradžių turėjęs būti androginiškas, o vėliau nuo jo atskirta Ieva, tapusi savarankiška esybe. Nagrinėdami simbolius turime apmąstyti visą dualumo ir vientisumo temų ratą, kadangi bipoliarinės priešpriešos ne visuomet suvokiamos vien tik seksualumo prasme, bet gali reikšti ir kitokias priešybių poras. Alchemijoje androginas įkūnija abu pirmapradžius elementus „Sulphur ir Mercurius“ (pažodžiui - sierą ir gyvsidabrį, perkeltine prasme — degantį ir tekantį), kurie pirminėje materijoje, „didžiosios kūrinijos“ pirmykštėje medžiagoje, egzistavo grynais pavidalais ir po išgryninimo „išminties akmenyje“ reprezentuoja aukščiausio lygmens idealią visumą. Andro- ginas simbolizuoja priešybių suliejimą (lot. coincidentia oppositorum) į dievišką autonomišką vienybę, kuri pasiekta sujungus priešingus pradus. Tokia samprata sutinkama ir Azijos dievų vaizdiniuose (Siva — Saktė) bei Pietų jūrų kultūrose, kartais jie vaizduojami vertikaliai iš vyro ir moters kūnų sudaryti, kartais kaip vyrai su moters krūtimis. Vakarų šalių mene aptinkame kai kuriuos dievus, apsitaisiusius moteriškais drabužiais, arba barzdotas deives bei šventąsias. Androgino vaizdinys visada išreiškia vėl atgautą pirmykštę vienybę, pirminį motiniškos ir tėviškos karalystės vientisumą dieviškoje tobulybėje, kai nebelieka jokių priešpriešų. - Ovidijus „Metamorfozėse“ pasakoja apie hermafroditą, kurio kūnas šaltinių nimfos Salmakidės buvo neatsiejamai sulydytas su jos, todėl ir kiekvienas žmogus, kuris išsimaudo šaltinyje, taip pat turi tapti „hermafroditu“.