Atlantida

Atlantida, filosofo Platono (427- 347 pr. Kr.) dviejuose dialoguose aprašyta Atlanto vandenyne nuskendusi sala valstybė, kurios sostinę (Basileia) supo koncentriniai žemės ir vandens ratai. Ši kitados rojumi laikyta šalis, gausiai apdovanota gamtos turtais ir valdyta išmintingų karalių, kai jos gyventojai išpuiko bei ištvirko, salos žūtį nulėmus dievams, per katastrofišką potvynį buvo nuskandinta jūroje. Aristotelis (384-322 pr. Kr.) laiko šį pasakojimą grynu prasimanymu, tačiau nuo pat antikos laikų daug mokslininkų bando rasti faktinį mito pagrindą ir aptikti salos valstybės buvimo vietą. Kadangi Platonas pirmąsias žinias apie didelę salą perteikė gavęs jas iš savo protėvio Solono, apsilankiusio Žemutiniame Egipte, galima manyti, kad Platono su pasakotojo užsidegimu sukonstruotos mitinės istorijos pagrindą sudarė senovės egiptiečių „mitinė geografija“ apie tolimuosiuose Vakaruose esantį Laimės kraštą (Palaimintųjų salas). Motyvai apie kadaise pasiekiamą laimingą salą, pražuvusią dėl žmonių kaltės, taip pat apie sostinę supusius ratus leidžia manyti apie nesuskaičiuojamose knygose nagrinėto Platono mito simbolinį pobūdį, ir tai yra neginčijama. Jo šaknų reikia ieškoti plačiai paplitusiuose vaizdiniuose apie senovėje egzistavusį aukso amžių, kuriam irgi senųjų kultūrų mitikoje teikiama didelė svarba. — „Atlantidos kryžiumi“ vadinama koncentrinių apskritimų ir kryžiaus formos struktūros kombinacija, kuri maždaug atitinka Atlantidos sostinės išsidėstymo schemą Platono dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“. Ezoterinės draugijos, kurios remiasi mitinės salos valstybės kultūros dvasiniu paveldu, vartoja jį kaip savo emblemą.