Aukso amžius

Prieš istorinę epochą buvusios didesnio žinojimo ir didesnio artumo Dievui praeities simbolis. Mitas apie prarastąjį rojų arba dingusią Atlantidos salą remiasi įsitikinimu, kad ankstesniais laikais žmogus galėjo tiesiogiai prisiliesti prie tų žinių šaltinių, kurie dėl žmonijos nuodėmės (hybris, uždrausto vaisiaus siekimas) buvo paslėpti. Psichologiniu požiūriu gali būti labai svarbu, kad vaikystės išgyvenimai yra kur kas intensyvesni ir gilesni nei vėlesnėse asmens brendimo pakopose, kuriose daugialypis žmogaus aplinkos fenomenas vertinamas racionaliau ir blaiviau. Kiekvienas žmogus mano, kad žiema jo vaikystėje buvo romantiškesnė, kad tuomet buvo gausiau sniego nei „dabar“ ir kad ankstyvesnių epochų misterijos turėjo būti audringesnės nei dabar. Tai stiprina tikėjimas cikline žmonijos istorijos raida, kurioje vienas amžius buvo toliau nuo Dievo ar dievų. Be to, ankstesnes epochas užbaigia katastrofos (Tvanas, Pasaulio pabaiga) ir ne tik senajame pasaulyje, bet, pvz., ir senovės Meksikoje. Aukso amžių aprašo ne tik Hesiodas (apie 700 pr. Kr.), bet ir vėliau poetine forma Ovidijus (Publius Ovidius Naso, 43 pr. Kr.—17 po Kr. „Metamorfozėse“). Daugiausia dėmesio čia skirta pesimistiniam požiūriui į pasaulio senėjimą ir praėjusiems, nuodėmės nepažinusiems jaunystės laikams, turėjusiems užleisti vietą „geležies amžiui“, kurio pagrindinis bruožas yra negailestinga kova dėl būvio. Aukso amžiaus ilgesį stiprina noras sugrįžti į buvusius arčiau Dievo ir dėl žmonijos kaltės prarastus laikus, sugrįžti į rojų kilnesne forma, kaip į „dangiškąją Jeruzalę“. Atsigręžti atgal dar ikikrikščioniškais laikais kvietė Vergilijus (Publius Vergilius Maro, 70-19 pr. Kr.). Eschatologiniai mokymai ir doktrinos visuomet veikė kultūrą, skelbdami naują amžių, kuriame bus gyvenama kaip rojuje.