Ažuolas

Dėl medienos kietumo dažnai simbolizuoja nemirtingumą arba ilgaamžiškumą. Iki šiol žinomi posakiai, jog žaibas dažnai trenkia į ąžuolą („Bėk nuo ąžuolo“, nes griaudžia perkūnija), tad antikos laikais jis buvo pašvęstas žaibų ir dangaus dievui Dzeusui / Jupiteriui, kuris Dodonės giraitėje apreikšdavo savo valią ąžuolo lapų šniokštimu. Senovės Romoje miško karaliaus valdoma ąžuolų giraitė buvo pašvęsta Jupiteriui prie Nemio ežero, o ąžuolo lapų vainikai laikyti senovės Italijos regentų garbės ženklais. Ąžuolus, ant kurių augo amalai, didžiai vertino ir keltų druidai, ir germanai, kurie dažnai įsirengdavo tingų (bendruomenės susirinkimų) aikštę jų paunksmėje bei čia garbino griaustinio dievą Torą / Donarą, panašiai kaip lietuviai Perkūną. Ąžuolų dievas (Kašima no kami) žinotas ir senovės Japonijoje. — Antikos liaudies tikėjimuose ąžuolai buvo laikomi driadžių (medžių elfų, iš gr. drys - ąžuolas) buveinėmis. Ąžuolų lapams buvo priskiriamas sugebėjimas užburti liūtus, ąžuolo medienos pelenai sunaikiną rūdis javuose, o ąžuolinis baslys mėšlyne atbaidąs gyvates. - Romantikams ąžuolas simbolizuoja nepalaužiamą galią („Ištikimas ir nepalaužiamas tarsi vokiškas ąžuolas...“), be to, naujaisiais laikais „ąžuolo lapai“ tapo ir ordinų atributu. - Prieš pranašaudami druidai valgydavo giles, jos taip pat buvo vyriško seksualumo simbolis (glans penis; pasak Os- waldo Crolliuso, 1629: „Gilė parodo ir sudaro vyriškos varpos galvutę“), todėl nešiotos ir kaip amuletai. Be to, gilės, kaip spalva, figūruoja ir vokiškuose kortų lošimuose.