Babilonas

Žymus senovės Rytų kultūros centras Eufrato upės žemupyje. Senasis vardas Bab-ilu arba Bab-ili — Dangaus, arba Dievų, vartai. Biblijoje kalbama apie „didžiąją ištvirkėlę Babelę“, nes Babilonas įsivaizuotas kaip priešiška jėga, mat karalius Nabukadnezaras II 598 pr. Kr. sugriovė Jeruzalę 'n didžiąją jos tautos dalį išvarė į „Babilonijos tremtį“, kur iki pat sugrįžimo ji liūdėjo dėl prarastos tėvynės. Karalius iš naujo atstatė šventovių rajoną Esagilą su laiptuota bokšto formos Etemenankio šventykla ir todėl žydų akimis šiuo neįprastu būdu tarnavo „stabmeldystei“. Pranašas Izaijas (14, 13-14) į išdidaus Babilono karaliaus lūpas įdeda tokius žodžius: „Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose. Užlipsiu ant aukščiausių debesų, — prilygstu Aukščiausiajam!“ Ši puikybė (besaikis išdidumas) ir žydams gėdinga nelaisvė truko tol, kol 550 pr. Kr. persai nuvertė Babilonijos karalių Bel-šar-usurą (Baltazarą) ir žydų tremtis baigėsi. Tačiau Babilonija liko smerktino kulto simboliu: „jos ištvirkimo vynu pasigėrė žemės gyventojai“. Apreiškime Jonui Babilonas priešpriešinamas šventajam miestui Jeruzalei ir vaizduojamas kaip apsivilkusi purpuru ir škarlatu moteriškė, savo rankoje laikanti taurę, pilną ištvirkimo šlykštybių ir nešvarumų, „girtą nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo“. Bet čia Babilonas tėra amžininko slaptasis ženklas pavadinti Romai, senojo pasaulio sostinei.