Balandis

Balandis, nuo seniausių iki dabartinių laikų vienas reikšmingiausių gyvūnų simbolių. Balandžiai laikomi draugiškais, taikiais ir švelniais paukščiais (tikrovėje yra priešingai), todėl jie tapo romumo ir meilės, taip pat baimingumo ir plepumo įkūnijimu. Šiandien šis paukštis garsėja kaip miestų teršėjas bei ligų platintojas, tačiau vis dėlto jis pasirinktas sąjūdžio už taiką simboliu; sąjūdžiui tai, ko gero, labiau kenkia nei padeda (plėšraus sakalo priešingybė). Panašiai ir antikos simbolikoje — balandis laikytas erelio ir vanago priešingybe (Horacijus, Marcialis, Juvenalis). Jau tuo metu švelniu malonybiniu „balandėlės“ vardu vadintos mylimosios, kartu tai buvo parsiduodančių moterų sinonimas. Tam įtakos pirmiausia turėjo asociacijos su meilės deive Astarte (Ashtoreth), jas IV a. pr. Kr. iš semitiškųjų Rytų tautų perėmė graikai. Balandžiai kaip šventieji Afroditės paukščiai buvo laikomi jos šventyklose (Kiteroje, Pafose) ir siejami su jos mylimuoju Adoniu bei Erotu. Be to, tam tikras vaidmuo šiems paukščiams skiriamas ir pranašystėse: kai juodasis balandis nutūpė ant ąžuolo šventojoje Dodones giraitėje ir davė ženklą toje vietoje įkurti šventyklą, pranašaujančios tos šventyklos žynės imtos vadinti pelejadėmis (gr. peleiai - balandžiai). Ypatingas vaidmuo skiriamas balandžiui ir sakmėje apie tai, kaip buvo įkurta Jupiterio Amono šventykla Sivaho oazėje. Neturtingiems žydams balandis buvo bene prieinamiausias aukojimo gyvūnas. Dėl sugebėjimo neklystamai rasti gimtąjį lizdą juos jau senovės Egipte ir senovės Kinijoje naudojo kaip paštininkus. Kaip būsimų įvykių šaukliai balandžiai laikyti dvilypėmis būtybėmis. Senovės Romoje balandžių mėsą mielai valgydavo, nes tai buvo Veneros paukštis; tikėta, jog jų kiaušiniai skatina meilės aistrą. Tuometiniai gydytojai buvo įsitikinę, kad balandžiai neturi tulžies ir todėl tokie taikūs, kad lesa vaistingąsias žoleles, pvz., verbeną, ir todėl jų mėsa, viduriai ir kraujas turi ypatingą gydomąjį poveikį. Net jų mėšlas būdavo naudojamas tvarsčiams. Biblijoje balandis simbolizuoja tvano pabaigą; jis atnešė į Nojaus arką alyvos šakelę. Krikštijant Jėzų Kristų prie Jordano upės, balandis plasnojo virš jo galvos (Evangelija pagal Matą 3,16). Šventoji Dvasia beveik visuomet vaizduojama kaip balandis, pvz., per apreiškimą Marijai, Švenčiausiosios Trejybės vaizduose, kitose dieviškojo apreiškimo scenose. „Septynias Šventosios Dvasios savybes“ (išmintį, protą, gerą patarimą, jėgą, žinojimą, romumą ir dievobaimingumą) įkūnija septyni balandžiai. Naujai pakrikštytą taip pat simbolizuoja balandis. Mirties simbolikoje balandis laikomas sielos paukščiu: jis plasnoja į rojų, ten nutupia ant gyvybės medžio arba geria amžinojo gyvenimo vandenį, išskrenda iš mirštančiojo kankinio burnos arba neša snape kankinio vainiką. Knygoje „Physiologus“ apie karvelius sakoma, kad jie šiaip jau yra bur- bekliai, tačiau „jei balandė netenka patinėlio, ji neieško kito, o iš širdgėlos netrukus ir pati miršta“. Kristus „yra iškalbingiausias mūsų dvasios balandis, mūsų gryniausios tiesos paukštelis, kurio džiaugsmingoji žinia leido atgyti viskam, kas tik yra po šiuo dangum... Šventasis Bazilijus sako: o moterys, sekite karveliais ir garbinkite santuoką taip, kaip ir jie“. Balandžiai įkūnija nuosaikumo dorybę ir yra daugelio šventųjų atributas, pvz., evangelistų, šv. Teresės Avilietės, Grigaliaus ir Basilėjo Didžiojo, T omo Akviniečio ir Kotrynos Alek- sandrietės, kolumbiečių (lot. columba — balandis) ir šv. Scholastikos. Alchemijoje baltas balandis simbolizuoja baltą spalvą (albedo) ir kartu filosofiniu akmeniu tampančią „materia prima“: „juodasis varnas virs baltuoju balandžiu“. Sielos paukščiu balandis laikomas ir Indijoje. Kinijoje jis įkūnija santuokinę ištikimybę ir ilgą gyvenimą, nes balandžiai dažniausiai gyvena poromis ir netgi pasiskirstę „santuokinėmis“ pareigomis. Balandis puošia kinų „kūdikius dovanojančios“ deivės galvos apdangalą. Dėl didelio vislumo jis laikomas ir vaisingumo simboliu. Vokiečių kalboje yra patarlė apie keptus balandžius (karvelius), kurie pasakų šalyje patys skrenda tinginiams į burną; Goethe poetiškai ją dar labiau sukonkretino: „Jei tinginiui gyventi lengva ir patogu, / tegu kepti karveliai skrenda jam į burną - / jis vis viena bus didžiai nepatenkintas, / kad jų nieks nesupjaustė į dailius gabalėlius.“