Mišelis Nostradamas: Biografija

Renesanso epochos gydytoją ir mąstytoją Mišelį Nostradamą gaubia tūkstančiai legendų. To priežastis — jo parašytos „Pranašystės", numatančios įvykius ligi pat 3797 metų. Nostradamo pranašavimai po jo mirties ne tik neprarado populiarumo, kiekvieną dešimtmetį vis plačiau pasklinda po pasaulį, pasiekdami toli nuo Prancūzijos esančias šalis. Jo „Centurijos" („Šimtmečiai") verčiamos į daugelį kalbų. Nostradamo knyga, kaip sakė vienas jo kūrybos tyrinėtojų, yra bene vienintelė, išskyrus Bibliją, knyga, kuri jau 400 metų be perstojo leidžiama. Per šį laikotarpį susikaupė ir didelė knygų apie Nostradamą biblioteka. Pirmosios iš jų pasirodė pranašautojui dar gyvam esant. Kiekvienas Nostradamo knygų aiškintojas, pradedant jo amžininkais ir baigiant mūsų dienų tyrinėtojais, pritaikydavo pranašavimus savo laikmečiui, kartais daugelį garsiojo mąstytojo minčių savaip komentuodamas. Jei komentatoriaus užgaidoms Nostradamo žodžių neužtekdavo arba jie būdavo ne visiškai aiškūs, pranašo vardu būdavo leidžiami nauji ketureiliai. Taip 1649 m., Frondos laikais, Prancūzijoje išėjo suklastotas „Šimtmečių" leidimas, į kurį buvo įtraukti kardinolą Mazarinį demaskuojantys ketureiliai. Antrojo pasaulinio karo metais Gebelso žinyba išleido daugybę tariamų Nostradamo pranašavimų apie Trečiojo Reicho pergalę. Mūsų laikais Nostradamo kūriniai ir publikacijos apie jį leidžiami vis didesniais tiražais. Situaciją nesunku paaiškinti. Lengvų laikų, atvirai kalbant, nebuvo niekada. Visais amžiais žmoniją domino ateitis, o dabar, neramiais suirutės laikais, tai tapo itin svarbu. Kiekvieno iš mūsų netikrumas dėl rytdienos skatina susidomėti iki pastarųjų metų oficialio­sios spaudos nutylimomis Nostradamo pranašystėmis. Tik susipažinęs su Nostradamo gyvenimu ir kūryba, skaitytojas galės spręsti, ar jo ketureiliuose iš tikrųjų slypi būsimasis žmonijos likimas. Kas buvo Mišelis Nostradamas? Nostradamas — taip lotyniškai skamba Mišelio de Notr Damo, gimusio 1503 m. gruodžio 23 d. Prancūzijos pietuose, mažame Sen Remi miestelyje, notaro šeimoje, pavardė. Mišelio senelis iš motinos pusės — Žanas de Sen Remi — buvo garsus gydytojas, daugelį metų dirbęs Rene Gerojo, vieno stambiausiųjų Prancūzijos feodalų, rūmuose. Pjeras de Notr Damas, Mišelio senelis iš tėvo pusės, taip pat daug pasiekė medicinos srityje. Jis tapo Rene Gerojo sūnaus Žano rūmų gydytoju. Bet po pastarojo mirties (hercogą nunuodijo priešai) Pjeras de Notr Damas, kaip ir Žanas Sen Remi, ėmė dirbti Rene Gerojo rūmuose. Abu gydytojai nesivaržė, kaip galima buvo tikėtis, dėl tarnybos, bet, priešingai, labai susidraugavo, o po Rene Gerojo mirties nutarė apsigyventi viename mieste ir vėliau sutuokti savo vaikus. Taip ir įvyko. Mišelis augo didelėje šeimoje, globojamas tėvų ir abiejų senelių, kurie stengėsi perduoti vaikaičiui savo žinias. Senelis Žanas jį mokė matematikos, lotynų, graikų ir hebrajų kalbų, supažindino su astrologija, kurią tais laikais visi (ar beveik visi) laikė rimtu mokslu. Po to tėvai pasiuntė jį mokytis į Avinjoną, tuometinį humanitarinių mokslų centrą. Baigęs mokslus Avinjone, 1522 metais devyniolikmetis Mišelis įstoja į Monpeljė universitetą, vieną garsiausių Europoje. 1525 m. jis gauna bakalauro laipsnį ir teisę savarankiškai verstis medicinos praktika. Kaip tik tais metais Pietų Prancūziją nusiaubė maro epidemija. Mišelis, atlikdamas savo pareigą, ne tik pasirodė kaip nepaprastai gabus gydytojas, bet jau tuomet išsiskyrė iš kitų taikydamas tų laikų medicinai neįprastas gydymo priemones. Užuot bet kuria proga nuleisdamas kraują ir gydydamas klizmomis, jis pasikliauja liaudies medicinos priemonėmis, pirmiausia vaistažolėmis, iš kurių gamina piliules. Ilgam nelikdamas vienoje vietoje, Nostradamas daug keliauja. Iš pradžių jis gydo ligonius Provanse, po to važiuoja į Narboną, kur lanko alchemikų paskaitas (tada medicina ir alchemija vertėsi tie patys žmonės). Paskui Mišelis važiuoja į Karkasoną, iš ten į Tulūzą, iš jos į Bordo, kuriame siautėjo itin užkrečiama maro forma, iš Bordo — vėl j Avinjoną. Čia turtingoje Popiežiaus bibliotekoje jis studijuoja okultizmo ir magijos veikalus, sykiu gilina farmacijos žinias. Dėmesys gamtos ir kartu mistikos mokslams buvo būdingas visiems Renesanso epochos mokslininkams. Susidomėjimas mistika ypač išaugo paskutiniame, pačiame prašmatniausiame ir kartu tragiškiausiame šios epochos laikotarpyje — XVI amžiuje, kai viltys apie žmogaus proto pergalę sklaidėsi, o viso, kas antgamtiška, autoritetas didėjo. 1529 m. Monpeljė universitete Nostradamas apgina daktaro disertaciją ir pradeda dirbti fakultete, bet neilgai, nes jo pažiūros į mediciną, ko gero, nesutapo su tradicinėmis. Ir vėl Nostradamas keliauja po Prancūzijos pietus, versdamasis gydytojo praktika. Vėliau, įžymiojo humanisto Žiulio Cezario Skaligerio, tuo metu garsumu tenusileidusio Erazmui Roterdamiečiui, pakviestas, Nostradamas atvažiuoja į Aženą. Čia jis vedė, susilaukė sūnaus ir dukters. Bet po trejų metų nežinomos ligos epidemija pasiglemžė žmoną ir vaikus. Tai iš karto pakirto Nostradamo autoritetą: gydytojas, išgelbėjęs tiek gyvybių, nesugebėjo išplėšti iš mirties nagų savo artimųjų. O čia dar oficialus įsakymas atvykti pas Tulūzos inkvizitorių pasiaiškinti dėl laisvamaniškų kalbų. Nenorėdamas turėti reikalų su inkvizicija, Nostradamas pasistengė išsisukti nuo šio vizito. Jis palieka ne tik Aženą, bet apskritai Prancūzijos karalystę ir šešerius metus keliauja po Lotaringiją, Nyderlandus, Italiją (nuo Venecijos iki Sicilijos) ir tiktai 1544 m. grįžta į Marselį, kur tuo metu prasidėjo naujas maro protrūkis. 1546 m. jį pakviečia į Provanso sostinę Eksą, kuriame epidemija itin įsisiautėjo. Vietos valdžia ir aukštuomenė pabėgo iš miesto, krautuvės užsidarė, gatvės apaugo piktžolėmis. Pasak liudininkų, panikos pagauti eksiečiai „įsisiausdavo į paklodes ir gyvi laukdavo mirties (negirdėtas dalykas!)". Atvykęs į miestą, Nostradamas ėmė gydyti ligonius savo garsiomis piliulėmis. „Visi, kurie jas gėrė, — rašė jis vėliau, — liko gyvi, ir atvirkščiai". Už ligonių gydymą Provanso parlamentas jam paskyrė pensiją iki gyvos galvos. Turėdamas nors ir kuklų, bet garantuotą pragyvenimo šaltinį, Nostradamas 1547 m. įsikūrė mažame Salono miestelyje ir antrąkart vedė. Salone, gatvėje, dabar pavadintoje Nostradamo vardu, iki šių laikų išliko namas, kuriame jis gyveno. Čia Nostradamas vėl verčiasi medicinos praktika. Jam rūpi ir klimatas, kuris nėra palankus gyventojų sveikatai. Jo iniciatyva 1554— 1559 m. buvo iškastas kanalas, sudrėkinęs sausringą vietovę, kurio vandenį lig šiol naudoja 18 kaimų gyventojai. Paskiau daktaras Nostradamas vis labiau pasineria į okultizmo mokslus. Jis buvo giliai įsitikinęs, jog būtent jam lemta „moksliniu" būdu atidengti uždangą, slepiančią žmonijos ateitį. Nostradamas turėjo galvoje didžiulį įvairių visuomenės sluoksnių domėjimąsi astrologija. Tuomet kiekvienas save gerbiantis karalius ir feodalas turėjo rūmų astrologą. Bet astrologija domėjosi ir paprasti dvariškiai, ir trečiojo luomo atstovai. Masiniais tiražais buvo leidžiami dešimtys almanachų. 1550 m. Nostradamas išleido savo pirmąjį astrologinių pranašavimų mėnesio almanachą. Pastarasis, kaip ir kiti, kuriuos jis leisdavo kasmet, neatnešė jam nei šlovės, nei pinigų. 1545 metais Nostradamas parašo pirmuosius 86 pranašavimų puslapius ir pavadina „Horapolo hieroglifų interpretacija". Tekstą 1966 m. Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje rado Pjeras Rolė. Tai vienintelis Gnomas pranašavimų tekstas, parašytas Mišelio Nostradamo ranka. Jis skirtas Navaros princesei Žanai d' Alber — būsimojo Prancūzijos karaliaus Henriko IV motinai. „Interpretacijoje" gausu astrologijos, alchemijos, ezoterinių žinių. Galima manyti, jog šiuo tekstu Nostradamas rėmėsi sudarydamas savo pranašysčių metodiką „Centurijose", kurios pasirodė tik po dešimties metų. 1552 m. balandžio 1 d. išėjo kitas Nostradamo veikalas — „Traktatas apie įtrynimus ir uogienes". Pirmojoje jo dalyje aprašomi „įvairūs įtrynimų būdai ir gardžiakvapiai veidui gražinti". Antroji dalis moko „virti įvairias uogienes". Įdėmiai skaitydami šį traktatą, randame užuominų į ezoterines, t.y. magiškas, paslaptis. Pavyzdžiui, 30-ajame skyriuje yra tokie žodžiai: „Credis sum Pythio vera magis tripode". („Tikiu, jog aš — tikroji Pitija su magiškuoju trikoju"). Magiškojo trikojo paminėjimas rodo, kad Nostradamas atlikinėjo magiškas apeigas, egiptiečių ir žydų žinomas iš amžių glūdumos. Bet Šventojo Rašto uždraustus ma­giškus veiksmus Nostradamas pripažino neleistinais. Peršasi išvada, jog viduramžiais magija (jai priskirdavo netgi gamtos mokslus) buvo skirstoma į leistinąją ir draudžiamąją (sąjunga su demoniškomis jėgomis). 1555 m. Nostradamas išspausdina savo naujosios knygos pirmąją dalį, vadinamąsias „Pranašystes". Visą leidinį sudarė dešimt skyrių — "Šimtmečių" („Centurijų"), kiekviename jų buvo po 100 ketureilių pranašavimų, piešiančių išsamų būsimosios istorijos paveikslą. Pranašysčių knygos pratarmėje, skirtoje savo mažamečiui sūnui Cezariui, autorius rašė: „Ilgai aš pranašavau toli užbėgdamas už akių įvykiams, kurie nuo tų laikų įvyko mano nurodytose vietovėse. Tai padaryti man padėjo Dievas, įkvėpęs mane. Tačiau bijodamas pakenkti dabarčiai, ir ypač ateičiai, aš nenorėjau kalbėti ir delsiau šias pranašystes užrašyti. Bet vėliau vis tiek nusprendžiau miglotai ir mįslingai papasakoti, kas laukia žmonijos ateityje. Viskas, ypač, kas pranašinga, turi būti užrašyta miglota forma... Tai — amžinos pranašystės, numatančios ateitį net iki 3797 metų". Kadangi pranašystės, kaip Nostradamas ir žadėjo, „miglotos ir mįslingos", ginčas, ar jos visiškai išsipildė, nenutildamas tęsiasi jau ne vieną šimtmetį. Pasirodžiusios „Centurijos" amžininkams nepadarė ypatingo įspūdžio. Niekas neatkreipė dėmesio į I, 35 ketureilį: Mūšio lauke, dvikovoj, jaunas liūtas nugalės seną. Auksiniam narvely išdurs jam akis. Du laivynai (arba du lūžiai) — viena. Po to kankindamasis mirs. Ši pranašystė mažiausiai sujaudino tuometinį Prancūzijos karąlių Henrika. II (1547-1559). Jam ir į galvą neatėjo, jog šie žodžiai pranašauja jo žūtį. Nieko nuostabaus, juk pranašystės stilius miglotas. Bet pranašautojas vėl tęsė „Centurijas" ir 1558 m. išleido antrąją jų dalį, kartu įdėjęs laišką karaliui Henrikui II. Jame Nostradamas aiškino pranašavimo darbo „metodiką": „Dauguma pranašavimų sudaryti remiantis atitinkamų metų mėnesių, savaičių astronominiais skaičiavimais tam tikrai Europos įskaitant Afriką ir dalį Azijos, sričiai, šaliai, miestui. Nors mano skaičiavimai gali ir netikti visoms tautoms, tačiau jie paremti dangaus kūnų judėjimu ir iš protėvių paveldėtu įkvėpimu, tam tikromis valandomis apimančiu mane". Ne tik astrologiniais skaičiavimais rėmėsi Nostradamas pranašaudamas ateitį. Konkrečiausias ir išraiškingiausias detales jis matė" dvasiniu žvilgsniu. Kalbama, matyt, apie haliucinacijas, kurias jis, XVI a smogus, be abejonės, laikė realybe. Antroji „Šimtmečių" dalis, kaip ir pirmoji, pranašui sėkmės neatnešė. Henrikas II visai nereagavo į laišką. Ir staiga po metų „Centurijos" tapo bestseleriu. Kas gi atsitiko? 1559 metais, riterių turnyro metu, nuo grafo, škotų gvardijos kapitono Gabrieliaus Montgomerio rankos žūva karalius Henrikas II Montgomeris nulaužtos ieties atskala užkliudė Henriko II šalmo įpjovą. Smūgis buvo lemtingas: nuolauža pervėrė karaliaus akį ir įsmigo į smegenis Po dešimties dienų Henrikas II, sunkiai kankindamasis, mirė. Audringa amžininkų reakcija rodo, jog jie nebuvo išlepinti tikslių pranašysčių ir netgi miglotai parašytos pranašystės panašumas su realybe stulbindavo juos. Apie ką kalbama šiame ketureilyje? Jaunas liūtas (Montgomeris) dvikovoje nugalės senąjį (Henriką II), auksiniame nario (karaliaus kovos šalmas) išdūręs jam akį. Susidomėjimas gydytoju iš Salono smarkiai auga, jo ketureiliai tampa ne tik dvariškių ir miestelėnų apkalbų objektu, bet ir pasiuntinių akredituotų Prancūzijos karaliaus dvare, politinių pranešimų tema. 1561 m. gruodį Nostradamas buvo pakviestas į Savojos hercogo dvarą Nicoje, kad sudarytų naujagimio paveldėtojo Karolio Emanuelio horoskopą. 1562 m. pradžioje j Nostradamą kreipėsi Oranžo miesto, esančio netoli Salono, Katedros hierarchai. Kažkas pavogė brangų bažnyčios rakandą, ir kanauninkai buvo įsitikinę, kad tokiam didžiam pranašui ir aiškiaregiui kaip Nostradamas nustatyti vagies asmenybę yra vieni niekai. Netrukus pranašas iš tikrųjų jiems atsiuntė atsakymą, pridėjęs horoskopą. Horoskopas skelbė, jog vagystė įvykdyta dėl dviejų bažny­čios brolių nuolaidžiavimo. Prie jo buvo pridėtas prierašas: „Garbingieji senjorai, turėkite galvoje, jog tuos iš jūsų, kas žino, kada įvyko šventų daiktų vagystė, jei jie nebus grąžinti visi ir ne tiems, kuriems buvo patikėti, bet tiesiog šventovei, juos, šiuos žmones, ir jų šeimas užgrius didžiausios nelaimės, kokios tik gali atsitikti žmogui. Dar daugiau, prie jūsų miesto prieis maras ir išplis tarp jo sienų, todėl tegul jie nesipriešina. Neabejokite, senjorai, netrukus viskas bus rasta. O jeigu to neįvyks, būkite tikri, kartus likimas laukia tų, kas padarė šį siaubingą nusikaltimą". Deja, mūsų nepasiekė jokia žinia, kaip reagavo į šį laišką kanauninkai ir ar pagaliau atsirado bažnyčios sidabras. Šlovės viršūnę Nostradamas pasiekė 1564 m., kai mažamečiui Henrikui Navariečiui išpranašavo, jog jis taps karaliumi, pergyvenęs tris Kotrynos Mediči sūnus ir galimus jų palikuonis. Ši pranašystė tiksliai išsipildė, nors tikimybė ją įgyvendinti buvo labai maža. Karalius Henrikas IV vėliau ne kartą prisimindavo susitikimą su Nostradamu ir jo pranašystę. Po karaliaus lankymosi Salone Nostradamas išgyveno dar apie dvejus metus. Jis mirė 1566 m. liepos 2 d. nuo podagros ir buvo palaidotas pranciškonų vienuolyno bažnyčioje. Virš jo kapo marmuro plokštėje iškaltas įrašas: „Čia ilsisi garsusis Mišelis Nostradamas, vienintelis iš visų mirtingųjų, kurio kone dieviškai plunksnai žvaigždės suteikė galią aprašyti būsimus viso pasaulio įvykius".

Raktažodžiai:

Mišelis Nostradamas pranašas pranašytės
0 komentarai(-ų).
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Maksimalus ilgis: 70 simbolių