Deimantas

Deimantas vadinamas „tauriausiu iš brangakmenių“, taip pat „Regina gemmarum“, jis simbolizuoja tobulybę, tyrumą ir nepažeidžiamumą. Budizme žinomas deimantinis sostas kaip „nušvitimo vieta“, o deimantinis griaustinio pleištas suskaldąs žemiškuosius geismus. Platonas aprašė deimantinę pasaulio ašį. Liaudies tikėjimuose deimantas galįs padaryti nematomu, nuvyti vaiduoklius, padėti pelnyti moters palankumą. „Adamas“ arba „adamant“, pasak vėlyvosios antikos ir ankstyvosios krikščionybės veikalo „Physiologus“, nei įrėžiamas, nei geležimi įpjaunamas, bet, nepaisant nepaprasto kietumo, suminkštėja kaitinamas ožio kraujyje, be to, jis Rytuose aptinkamas tik naktį. Todėl jis esąs Išganytojo Jėzaus Kristaus alegorija, nes jisai naktį gimęs Rytuose ir visos pasaulio jėgos jam tuščiai bandžiusios pakenkti, kaip sako pranašas Amosas (Amoso pranašystė 7, 8—9): „Štai deimantą mano tautos Israėlio viduryje... Stabų aukštumos bus išardytos“*. Tačiau Kristų galima suminkštinti tik (savo paties) šiltu krauju. Graikų žodis „adamas“ reiškia „neįveikiamas“. Tradicinėje brangakmenių simbolikoje deimantas (kaip ir kalnų krištolas) atitinka saulę. Hildegarda Bin- genietė (1098-1179) rašo: „Velnias šiam akmeniui priešiškas, nes jis atsispiria velnio galioms; todėl velnias jo nekenčia ir dieną, ir naktį.“ Renesanso epochos botanikas Lonicerus laiko jį veiksmingu nuo karo, vaidų, nuodų, taip pat nuo vaizduotės pagundų bei piktųjų dvasių. Tokį pat poveikį, pasak atitinkamų mitų apie brangakmenius, turėjęs ir alcheminis simbolis - „išminties akmuo“. Deimantui priskiriamos tik teigiamos savybės, pvz., jis simbolizuoja šviesą ir gyvenimą, ištikimybę meilėje ir kančiose, giliausią nuoširdumą ir didžiausią tyrumą. Natūralieji deimantai visados labai vertinti kaip karališkieji brangakmeniai ir kaip talismanai.