Dramblys

Dramblys laikomas teigiamu simboliniu gyvūnu. Azijoje ant prijaukintų dramblių joja karaliai, dėl savo gudrumo drambliai labai vertinami. Baltasis dramblys paskelbė Gautamos Budos gimimą, taip pat jis bodhisatvos, išvaduotojo iš žemiškųjų konfliktų, simbolis „vahan“. Hinduizme Ganešas, rašymo meno ir apskritai išminties dievas, vaizduojamas su dramblio galva (tik su viena iltimi), taip pat jis dievo Sivos palydos vedlys. Senovės Kinijoje dramblys simbolizavo jėgą ir gudrumą, panašiai kaip ir antikos laikais Vakaruose, kur šis egzotiškas gyvūnas dėl savo proto laikytas dievo Merkurijaus atributu. Jo ilgaamžiškumas padarė jį įveikiančiojo mirtį simboliu. Vėlyvosios antikos veikale „Physiologus“ ir viduramžių bestiariumuose išgarbinta dramblio skaistybė - pasiruošti apvaisinimui jie galį tik suėdę mandragoros šaknį. Šiuose tekstuose pasakojama, kad kai dramblio patelė pelkėje gimdo, patinas ją saugo nuo piktų gyvačių. Jei dramblys pargriūna prisišliejęs prie palaužto medžio, jo pakelti nebegali net dvylika kitų, tačiau ant kojų jį pastato savo straubliu vien tik mažas drambliukas. Visa tai simboliškai reiškia: Adomas ir Ieva rojuje nepatyrė lytinių santykių, kol paragavę obuolio (mandragoros vaisiaus) nesubrendo, kad „pažintų“ partnerį. Po to Ieva pagimdė Kainą „bjaurasties vandenyse“. Puolusio į nuodėmę Adomo nepajėgė pakelti nei Įstatymas, nei pranašų choras, tačiau tai padarė Kristus, „dvasiškasis ir šventasis dramblys“. Pasakėčia apie dramblio sugebėjimą stotis ant kojų antikos laikais priskirtas ir briedžiui, poetiškai jis atkurtas taip pat ir Hohbergo baroko emblemų knygoje (1675): „Paikša dramblys prie pakirstojo medžio glaudžias, / ne tik nuverčia jį, bet griūna ir patsai. / Vadinasi, ir tas, kuris saugiausias jaučias, / vien tik pasauliu pasikliovęs, apsijuoks tikrai.“ Toliau veikale „Physiologus“ sakoma, kad dramblys, nukamuotas ir nualintas kraują siurbiančios gyvatės, nugriūna ir sutraiško savo priešininkę. „Saugokis, žmogau, kad gyvatė tavęs nesurastų... bei iš tavęs tikrojo tikėjimo neišsiurbtų ir tu galų gale su ja ne- prapultum“ ir per Paskutinį teismą turime girdėti: „Pasitraukite nuo manęs, jūs prakeiktosios, amžinon ugnin, kuri paruošta velniui ir jo angelams!“ Pagaliau teigiama dramblio reikšmė sustiprėjo dar ir todėl, kad kovojant su demonais apdegę jo plaukai ar kaulai. Dramblių „skaistybė“, esą jauniklius jie gimdo tik vandenyje (paslapčia), aukštinta ir senovės Kinijoje. Europoje dramblys drauge su vienaragiu laikomas neįprastu gyvūnu, kuris kada ne kada minimas tik pasakėčiose apie žvėris. Paveiksluose apie rojų jis vaizduojamas dažniau, o po kryžiaus žygių aptinkamas netgi herbuose (grafų von Hel- fensteinų; Oksfordo herbą laikantis gyvūnas). Dramblių ordinas 1464 įkurtas Danijoje. — Baltasis dramblys iki 1910 buvo Siamo (Tailando) karalystės herbinis gyvūnas. - Psichoanalitinėje simbolikoje dramblys dėl jo ilčių suvokiamas kaip „falinė būtybė“, bet drauge ir kaip iš „žilos senovės“ paveldėtos išminties bei neagresyvios joje slypinčios galios įsikūnijimas. Sapnuose jis atstovauja „žemiškąją tikrovę“ tiems žmonėms, kuriems santykiai su realybe nėra pakankamai aiškūs, taip pat tai gyvybės galybės „didi išraiška“. Panašiai ir Kinijoje vertintas simbolinis gyvūnas hsiang (dramblys). „Joti ant dramblio“, kaip dažnai daro sakmių herojai, dėl panašaus žodžių skambesio kinų kalba reiškia ir „laimę“.