Kalumetas

Šiaurės Amerikos indėnų, gyvenančių Misisipės upės aukštupyje, „šventoji pypkė“. Europoje ji dažniausiai vadinama „taikos pypke“, o posakis „drauge rūkyti taikos pypkę“ reiškia nutraukti vaidus. Šis posakis paplito jau pirmojoje praėjusio šimtmečio pusėje, o vėliau jį išpopuliarino daugiausia Cooperio ir Karlo May’aus knygos. Iš tikrųjų šventoji pypkė buvo simbolinių apeigų atributas, pasiuntinio ženklas, kaip kad antikinėje Europoje kaducėjus. Baltos plunksnos priėjo reiškė taiką, raudonos, priešingai — karą. Be kita ko, ne kiekvieną indėnų pypkę tikrąja žodžio prasme galima vadinti kalumetu. Pirmoji žodžio kalumetas prasmė reiškia būti poroje ir simbolizuoja dualinę sistemą (dangus — vyriškąjį pradą, o žemė — moteriškąjį). Tačiau vienas su kitu susiliejantys principai gali būti ir sukeičiami (pvz., omahų gentyje žemė reiškia vyriškąjį pradą, o dangus moteriškąjį). Abu pypkės kotai, papuošti plunksnomis, drauge simbolizavo erelį. Jais buvo mojuojama virš susirinkusių dalyvių per apeigas laiminant prerijų gentis. Rūkymo ritualo metu „taboką uždegdavo ir paduodavo pypkę kalbančiajam, kuris, patraukęs keletą kartų, pūsdavo dūmus į dangų, į ,motiną’ Žemę ir į keturias pasaulio šalis. Taip darant, šventosios pypkės kandiklis būdavo nukreipiamas jų linkme. Po to rūkantysis perduodavo pypkę kitiems; ji sukdavosi susirinkusiųjų ratu kaip saulė, judėdama iš Rytų į Vakarus... (Ši ceremonija) apsaugodavo svečią nuo priešiškumo bent jau kol jis būdavo stovykloje“ (H. Hartmannas, 1973). Visos šventosios pypkės nebuvo kasdienybės simboliai; jų galvutės būdavo išdrožtos iš pypkių akmens (katlinito). Atrodo, kad šį paprotį prerijų gentys perėmė iš sėslių Siaurės Amerikos rytuose gyvenančių ir kukurūzus auginančių valstiečių. Tabakas (Kinni-Kinnik) buvo paruošiamas pagal tam tikras taisykles ir maišomas su sumacho augalo lapais, meškauogėmis ir susmulkinta tam tikrų medžių žieve. XIX a. tapytuose paveiksluose vadai dažnai savo rankose laiko šventąją pypkę.