Kentauras

Mišrios būtybės, kurių liemuo ir kojos arklio, o viršutinė kūno dalis — žmogaus. Nuo graikų antikos laikų tai dviprasmės simbolinės būtybės. Jų kilmė aiškinama prisiminimais apie pirmąjį klajoklių raitelių iš pietinių Azijos stepių antplūdį, sukėlusį sėsliems Viduržemio jūros gyventojams siaubą. Panašiai indėnams atrodė raiti ispanai užkariautojai, tarsi mišrios būtybės, pusiau žmonės, pusiau žvėrys. Kentaurai, dar vadinami hipokentaurais, Eladoje dažnai vaizduoti kaip žmonių genties lapitų priešai. Tai buvusi kalnuose gyvenusi Tesalijos gentis, iš kurios apsvaigę kentaurai bandė pagrobti žmonas. Simboliškai jie reiškė žvėriškumo, šiurkščių gamtos jėgų ir nevaldomų instinktų įsikūnijimą, nes žmogaus pradai tik iš dalies sutramdo laukinę prigimtį. Vėlyvosios antikos veikale „Physiologus“ kentauras yra eretiko, susipažinusio su krikščioniškuoju mokymu, tačiau neteisingai jį panaudojančio, simbolis. Viduramžių iliustruotose knygose kentauras vaizduojamas kaip kilniojo riterio priešingybė, kadangi jis neįveikė savo gyvuliškos prigimties ir dažnai būna puikybės įsikūnijimu. Tačiau kai kurie kentaurai antikos laikais turėjo ir teigiamų bruožų, ir visų pirma dėl savo prieraišumo gamtai. Didvyriai kaip Jasonas ir Achilas savo jaunystėje buvo išmintingojo kentauro Cherono, kuris juos supažindino su vaistiniais augalais, mokiniai. Augalo centaurija (Centaurium) pavadinimas kilęs iš šio geraširdžio kentauro, į kurį netyčia pataikė užnuodyta Heraklio strėlė ir kuris dėl Prometėjo atsisakė savo nemirtingumo ir pagaliau tapo šauliu Saulio žvaigždyne. Graikų gydytojų giminė kildino save iš šio kilniojo kentauro. — Astrologijos simbolikoje devintasis Zodiako ženklas vaizduoja šaunantį iš lanko kentaurą. Tai ugnies ženklas, ir jame gimusiems būdingi tokie bruožai kaip tikslo siekimas, agresyvumas, gyvumas, siekimas šviesos, jėgos ir valdžios.