Kiparisas

Šiandien tai tipiškas „kapinių medis“, o antikos laikais Viduržemio jūros šalyse tai Krono (Saturno), Asklepijo (Eskulapijaus), Apolono (tikriausiai dėl liepsnos liežuvį primenančio vainiko) ir daugelio moteriškų dievybių (Kibelės, Persefonės, Afroditės, Atėnės, Artemidės, Eurinomės, Heros) medis. Pasak vieno padavimo, kiparisu paversta Orchomeno karaliaus Eteoklo duktė, pasak kito - jaunuolis Kiparisas už tai, kad nušovė dievams skirtą elnią. Yra daug duomenų, kad kiparisas laikytas simboliniu kultiniu medžiu dar prieš graikų civilizacijos atsiradimą ir tik vėliau susietas su požemių dievybių kultais. Nuo tada imtas sodinti ant kapų, tikint, kad apsaugos nuo žalingų kerų taip pat kaip natūralus aptvaras. Kipariso šakelė, ant kurios sukraudavo nuimtą derlių, turėdavusi apsaugoti pastarąjį nuo kenkėjų. Šis amžinai žaliuojantis ir ilgaamžis medis, kurio mediena ilgai netrūnija, laikytas ilgaamžiškumo simboliu. Jis dažnas daugelyje rojų vaizduojančių paveikslų, ir iš to galima daryti išvadą, kad krikščionių kapuose ir atvaizduose ant karsto jis simbolizavo viltį atgimti po mirties, nors anksčiau daugelis dievų stabų būdavo išdrožta iš šio medžio. „Kipariso mediena išsilaiko be galo ilgai. / Atrodo, jos visai neveikia mirtingas laikas. / Kas Dievo dvasios valia ruošiasi mirčiai, / tas išmintingai vairuoja savo laivelį teisingo gyvenimo link“ (Hohberg, 1675).