Kriauklės

Liaudyje dažnai neskiriamos nuo sraigių kiaukutų. Dažnai kalbama apie Kauri kriaukles, nors galvoje turimas Kauri sraigės namelis (kitados jos naudotos kaip mokėjimo priemonė). Simbolikoje kriauklės siejamos su gimdymo organais, ypač su vulva (lot. concha reiškia „abu“); antikoje buvo gerai žinomos tam tikros kriauklių rūšys (ostrea - austrės; pecten — kriauklės klajoklės, teredo - polius gręžiančios kriauklės ir kt.). Po ledynmečio kriauklės buvo pagrindinis maisto produktas jūros pakrančių gyventojams, tai patvirtina iš tos epochos likusios kelių metrų aukščio kriauklių atliekos (dan. Kjökkenmöddinger, isp. concheros). Senovės Indijos pasaulio vaizdinyje dievas Višnus rankoje laiko kriauklę - vandenyno simbolį kaip pirmąjį gyvybės dvelksmą ir pirmąjį garsą. Veneros (Afroditės) gimimas iš jūros putos vaizduojamas jau Pompėjų freskose, vėliau Botticellis ir Tizianas nutapė deivę, stovinčią ant kriauklės sienelės. Kriauklė kaip jūros gyvūnas sieja seksualinę simboliką su apvaisinimo ir vaisingumo sąvoka, dėl to ji tapo meilės deivės atributu. Krikščioniškajai simbolikai tai buvo nepriimtina, kriauklę ji laikė karsto, kuris po mirties priglaudžia žmogų, kol jis prisikels, įvaizdžiu. Apvaisinimas, įsivaizduojamas kaip dviejų lyčių kriauklių apsipylimas dangaus rasa, padarė kriauklę ir Marijos simboliu. Kriauklės klajoklės buvo kelionių į šventąsias vietas ženklas ir šventųjų, pvz., Jokūbo Vyresniojo (isp. Santjagas), į kurio šventyklą Santjago Komposteloje traukė daug piligrimų, atributas; taip pat ir šv. Sebaldo, Roko, Kolomano bei Tobijo palydovo arkangelo Rapolo ženklas. Viduramžių bestiariume minima, kad „gamtą, Dievo įsakymu, sutvirtino kriauklės mėsos minkštimas su tvirtomis sienelėmis, kad kiaukuto viduje jautiesi saugus kaip kokiame skreite“ (Unterkircher). Tačiau vylingų ir niekingų žmonių simboliai vėžiai įveikia apsauginį kiautą, jie įspraudžia akmenukus tarp kiaukutų ir ryja minkštimą.