Kristoforas

Personifikuota šventoji legenda; tokiu vardu nebuvo jokios istorinės asmenybės, tačiau jau V a. šis tariamas šventasis garbintas ir laikytas „keturioliktuoju gelbėtoju nelaimėje“. Legendos padarė jį milžinu Oferu arba Reprobu, kilusiu iš laukinės kinokefalų (šunagalvių) genties, kurie siūlydavosi tarnauti tik galingiausiajam. Karalius ir velnias išsigando ir paliko Kūdikėlį Jėzų. Milžinas turėjo jį pernešti per upę (perėjimo alegorija), o kūdikis tapo toks sunkus, kad milžinas paniro po vandeniu, todėl jį ir pakrikštijo Kristoforu, Kristaus nešėju. Imperatoriaus Decijaus laikais jis esą miręs kaip kankinys, jo vardo diena švenčiama liepos 25-ąją. Kristoforas vaizduojamas milžinu, laikančiu rankoje žaliuojančią lazdą ar baslį (pateisinimo dieviškosios malonės dėka simbolį) ir su Kūdikėliu Jėzumi ant peties, kuris kaip pasaulio alegoriją laiko imperinį obuolį. Kristoforą vaizduojančios freskos bažnyčių viduje liaudies tikėjimų aiškintos taip: esą kiekvienas, kuris tik į jas pažvelgsiąs, tą dieną nemirsiąs (tad dažnas bažnyčios lankymas sustiprinąs sveikatą). Todėl Kristoforas laikomas apsaugančiu nuo staigios mirties, o naujaisiais laikais tapo „automobilininkų globėju“. Ikonografiniais jo prototipais galėjo būti vėlyvųjų egiptiečių laikais vaizduotas šunagalvis Anubis su kūdikiu Horu arba Heraklis, laikantis ant peties berniuką Erotą. Tariamas šventasis laikomas tikinčiojo alegorija, kuris išpažinęs Kristų neša jį per pasaulį ir taip gelbsti savo sielą. Jokūbo Voraginiečio veikale „Legenda aurea“ (apie 1270) apie jį sakoma: „Jis neša Kristų ketveriopu būdu: ant savo pečių, kai jį per vandenį pernešė; savo kūnu per kančias, kurias patyrė; savo dvasia per savo nuoširdų pamaldumą; savo burna per savo tikėjimą ir savo pamokslus.“ — Žydų ir musulmonų legendose Kristoforo vaidmenį atlieka patriarchas Abraomas, kuris troško tarnauti tik aukščiausiajam Viešpačiui ir taip pažinti Dievą.