Labirintas

Labirintas, tam tikros rūšies vingrus kelias. Iš pradžių jis buvo konstruojamas apie ašinį kryžių spiralinėmis kilpomis ar meandrais. Beveik visame pasaulyje paplitę panašios konstrukcijos labirintai leidžia spėti, kad jie turėję kultinę simbolinę reikšmę ir mažame plote reiškę ilgą bei sunkų (pašventimo) kelią. Naujesniais laikais, kaip „Trojos pilys“, šie labirintai tarsi grafiškai fiksuoja tam tikrus kultinius šokius. Antikos laikais taip klodavo grindų mozaiką, o Skandinavijoje, pirmiausia Gotlando saloje, taip išdėliodavo akmenis. Viduramžių katedrose jie atstojo „Chemins ä Jerusalem“ — piligrimų kelionę į Šventąją žemę, jei tik tikintysis melsdamasis nueidavo jį keliais; Šartro katedros grindų labirinto skersmuo — 12 metrų, o kelias, kurį reikėjo nueiti, siekė 200 metrų. Daugelyje kitų tautų sakmių ir mitų kalbama apie labirintus, kuriuos herojus privalėjo įveikti, kad pasiektų didį tikslą. Mite apie Tesėją, kuris Kretos labirinte nužudė jaučio ir žmogaus mišrūną Minotaurą, kalbama apie sakralinį labirinto simbolį. Vėliau, pirmiausia baroko ir rokoko laikais, pagal aiškią schemą sukonstruotus labirintus pakeičia klaidūs sodai iš apkarpytų gyvatvorių, kurie buvo skirti vien tik parkų lankytojų pramogai. - Psichologine prasme labirintas yra „vidurio ieškojimo“ išraiška ir lygintinas su neužbaigta mandalos forma.