Mergelė

Skaisti netekėjusi jauna moteris. Daugelyje kultūrų ji yra savo asketiškumu atsidavusios antgamtiniam pasauliui esybės simbolis. Čia ne visuomet lemia doroviniai motyvai, svarbūs taip pat ir magiški nuosaikumo idealai. Tam tikrą laiką skaistumo senovės Romoje buvo reikalaujama iš vaidilučių (vestalių) ir pranašautojų (sibilių). Tai buvo prielaida, kad jos būtų nuolat pasirengusios bendrauti su dievybe. Daugeliui dievų, didvyrių ir valdovų buvo išpranašauta, kad jie bus pradėti nekaltos mergelės, pvz., graikų jaunystės deivei Hebei, Persėjui, Aleksandrui Didžiajam, Čingischanui, Lao Dzi ir senovės Meksikos dievui Kecalkoatlui. Pasakojama, neva pats imperatorius Augustas stebuklingu būdu buvo pradėtas gyvatės, dievo Apolono šventojo gyvūno, vienoje Apolono šventykloje. Vestalė Rėja Silvija pagimdė Romulą ir Rėmą nuo karo dievo Marso. Šiuos mitus teologai aiškina kaip užuominą apie Jėzaus gimimą. Viduramžių menas „Marijos apreiškimą“ vaizduoja kaip dievišką galią, įsikūnijusią balandyje ir apsuptą šviesos srauto, kuris paliečia Marijos galvą arba ausį. Langai ir kristalai, praleidžiantys šviesos spindulius, yra Mergelės Marijos simboliai. Kaip pasakoja inkas Garcilaso de la Vega (1539-1616), senovės Peru buvę šventųjų mergelių. „Iki pat savo mirties jos gyvenusios atsiskyrusios ir laikėsi nekaltumo... Jos teigusios, kad Saulės žmonos ne tokios, kad kiekvienas galėtų jas matyti. Šis atsiskyrimas nuo pasaulio buvęs toks, kad net pats inkas nepasinaudojo savo teise... jas pamatyti ir su jomis pasikalbėti... Daugiausiai Saulės mergelės verpdavo ir ausdavo... Šios vienuolės savo rankomis gamindavo savo vyrui (Saulei) įvairius daiktus ir audeklo, o kadangi pati Saulė negalėdavo jais apsitaisyti ar nešioti, jos siųsdavusios juos inkui, teisėtam Saulės įpėdiniui... Ir kadangi šie daiktai buvo pagaminti Saulės žmonų (coyas) rankomis ir skirti pačiai Saulei, o pačios mergelės pagal savo padėtį buvusios Saulės kraujo, joms turėjo būti teikiama didžiausia pagarba.“ Nederamuose santykiuose su mirtinguoju užklupta Saulės mergelė būdavo gyva užkasama į žemę, jos meilužis pakariamas, o jo gimimo vieta sunaikinama. Net rašto neturinčiose tautose vyrauja nuomonė, kad mergelės turinčios didesnių galių nei ištekėjusios moterys. Pasakų tyrinėtojas F. Karlingeris aiškina vieną Australijos čiabuvių mitą apie Plejadžių (Sietyno) žvaigždyną taip: „Abi Plejadžių žvaigždės, kurias vedė Vuruna (Wurunnah), švietė ne taip ryškiai kaip tos, kurios buvo mergelės. Tikėjimas didesne mergelių nei vedusių moterų galia vyrauja daugelyje pirmykščių genčių“. Mergelė (lot. virgo, gr. parthenos) yra taip pat 6-ojo Zodiako ženklo, kurį valdo Saulė nuo rugpjūčio 23 iki rugsėjo 22 d., vardas. Bitės, lapė ir vištos su šiuo ženklu, kuris kartu su Juciu ir Avinu priklauso „žemės ženklams“, susiję magiškais ryšiais. Tradicinė astrologijos simbolika su šiuo ženklu sieja tokias savybes kaip pasiaukojimas, dvasinis šaltumas, aiškumas, nesavanaudiškumas, polinkis keisti pirminę substanciją („materia prima“) alchemijos idėjų prasme, kadangi šį ženklą valdo Merkurijus. III a. pr. Kr. gyvenęs Aratas savo eilėraštyje „Phainomena“ pasakoja apie žvaigždžių mergelę, personifikuotą teisingumą (gr. Dikė), kuri aukso amžiuje gyvenusi tarp žmonių, o vėliau, sugedus papročiams, ant savo sparnų pakilusi į dangų. Šiuo metu ji matoma kaip tolimas žvaigždynas. Artimiausias Mergelei Zodiako žvaigždynas neatsitiktinai yra Svarstyklės.