Pelenai

Tai, kas lieka, kai ugnis visa kita sunaikina, daugelio senųjų kultūrų samprata, koncentuota forma išsaugo sudegintojo galias, bet, kita vertus, gali būti ir visų žemiškųjų formų laikinumo simbolis. Kaip išgrynintos ir atvėsusios degėsių liekanos, pelenai taip pat simbolizuoja mirtį, į dulkes pavirtusią materiją. Per laidotuves ir prisikėlimo apeigas, taip pat rašto neturinčių tautų derliaus šventes įšventinamieji apibarstomi pelenais, kad įgautų „šmėklišką“ pavidalą. Pelenai čia pabrėžia „perėjimo ritualą“ (rite de passage). Viduržemio jūros kultūrose pelenai žinomi kaip mirties, apsivalymo simbolis, įkūnijantis nuolat besikartojančio žemiško gyvenimo laikinumo idėją. Barstydamiesi galvą pelenais egiptiečiai ir graikai išreiškė gedulą, ta pačia proga jie atsisėsdavo į pelenus arba juose voliodavosi (panašiai darydavo ir arabai bei žydai). Kita vertus, per apeigas paaukotų gyvulių pelenai turėję apvalomąją galią (galbūt pastebėjus, kad pelenų šarmas dezinfekuoja). Valstybės veikėjo Solono pelenai buvo išbarstyti Salamio saloje, kad ilgiems laikams ją susietų su Atėnais. Priešingai, raganų pelenai dažnai buvo išberiami į tekantį vandenį, kad būtų sunaikinti bet kokie jų žemiški pėdsakai bei galimos priešiškos apraiškos. Pelenai simbolizuoja ne tik nusižeminimą („barstytis galvą pelenais“), gedulą ir atgailą („Pelenų kryžius“ ant katalikų kaktos per Pelenų dieną), bet ir naujo gyvenimo viltį: ugnyje apsivalo feniksas ir vėl atjaunėjęs pakyla iš pelenų. Pagal rozenkreicerių mokymą iš sudegintos gėlės pelenų galima nustatyti esminius jos požymius.