Pelikanas

Svarbi simbolinė paukščio figūra. Dėl to, kad tupėdami lizde seniai palenkia snapą prie krūtinės ir maitina pakaklės maiše atsinešta žuvimi mažylius, imta klaidingai manyti, jog tėvai persiplėšia krūtinę ir maitina jauniklius savo krauju. Taip pelikanas tapo Kristaus pasiaukojančios mirties, taip pat ir pasiaukojančios tėvų meilės simboliu. Vėlyvosios antikos veikale „Physiologus“ rašoma, kad šis paukštis nužudąs savo nepaklusnius jauniklius (arba juos nužudo gyvatės), bet po trijų dienų juos vėl gali atgaivinti savo širdies krauju, tačiau žūsta patys. — Alchemijoje šis simbolis žinomas taip pat kaip tam tikros rūšies retorta, kurios „snapas“ nulenktas prie pilvoto išgaubimo, arba kaip į skystą šviną Šubertas „išminties akmuo", kai jis ištirpsta ir išsilieja, kad padėtų švinui pavirsti auksu. Todėl pelikanas laikomas simboliu nesavanaudiško siekio tapti tauresniam. Šia prasme jis apibūdina ir rozenkreicerių škotiškosios masonų sistemos laipsnį. Jai priklausantys „rozenkreicerio riteriai“ seniau dar vadinti ir „pelikano riteriais“. — Viduramžių bestiariume cituojama užmiršta bažnytinė giesmė „Pre pelicane, Jesu domine“ (o pelikane, pilnas gerumo, pone Jėzau) ir minima vandens paukščio savybė sulesti tik tiek maisto, kiek iš tikrųjų reikia palaikyti gyvybei. „Taip pat ir atsiskyrėlis, besimaitinantis vien tik duona, gyvena ne tam, kad valgytų, bet valgo tik tiek, kad gyventų“ (Unterkircher).