Pragaras

Pragaras, tradiciškai priešingas dangui vaizdinys, atsiradęs iš tamsaus požemių pasaulio. Pagal teologų pagrįstą vaizdinį tapo mirusių nusidėjėlių bausmės vieta, kurioje pastarieji turi kentėti nesibaigiančias kančias. Kaip dangus yra dievų ar dievo buveinė, taip ir pragaras yra negailestingų pragaro valdovų, pvz., velnio, karalystė. Liūdnas ikikrikščioniškųjų religijų požemių pasaulis (hebr. še’ol, gr. hades) vaizduojamas tamsus ir niūrus, jame itin baudžiami bedieviai, gyvajam, laimė, jis neprieinamas (vok. kalbos žodis Hölle „pragaras“ yra tos pačios šaknies žodis, kaip ir germanų mirusiųjų deivės Helės vardas). — Ugninio pragaro, kuriame tvyro svaiginanti sieros smarvė, vaizdinys iš dalies kildinamas iš aukų, o vėliau atliekų deginimo slėnio prie Jeruzalės, vadinamo Gehinnom (Gehena, Džehena islame), iš dalies iš ugnikalnių stebėjimo. Jau pranašas Izaijas (66, 24) byloja, kad neužgęstanti ugnis praryja prieš Dievą maištaujančių žmonių kūnus. Pasak Tertuliano (apie 150—230), ugnikalniai liudija esant požeminį pragarą, kurį vėliau savo „Dieviškojoje komedijoje“ išsamiai aprašė Dante Alighieri. Anapusinio pasaulio buvimą, matyt, patvirtina senosios persų religijos vaizdiniai. Čia mirusieji turi pereiti tiltą Činvat. Blogiesiems jis yra siauras kaip peilio ašmenys, ir nuo jo jie amžiams nukrenta į bedugnę. — Be ugnies liepsnų, krikščioniškojo pragaro simboliai yra ryjantys pragaro nasrai (panašūs į drakono), mirusiojo kaukė ir iš antikos mitologijos paimtas trigalvis šuo Kerberas (lot. Cerberus). Įspėjant gyvuosius, pragaro bausmės dažnai būdavusios vaizduojamos detaliai, pvz., jei nusidėta gašlumu, prakeiktųjų sielų krūtinę ir lytinius organus draskydavo rūpuzės ir kandžiodavo gyvatės. Panašiai kaip pragarą senovės Meksikos tautos įsivaizduodavo požemių pasaulį Miktlaną. Jo išvengti galėdavę tik kritusieji kovos lauke, paaukotieji ritualų metu, gimdyvės ir kiti laukiantys ano pasaulio likimo - panašiai ir germanų mituose į nykią mirusiųjų deivės Helės karalystę galėdavę patekti tie, kurie mirdavę lovoje „ant šiaudų“, o ne pagrobti valkirijų į Valhalos karalystę. Pesimistiniai anapusinio pasaulio vaizdiniai su panašiais į velnią mirusiųjų dievais ir demonais būdingi taip pat ir vėlyvajai etruskų antkapių ikonografijai, jie pakeitė taikų palaimintiįjų salų pasaulį. Etruskų požemio pasaulio dievai, raguoti, su smailomis ausimis ir gyvatėmis rankose, tikriausiai labai paveikė krikščioniškąjį velnio įvaizdį. — Pragaras taip pat žinomas Rytų Azijos budizmui. Japonų šventovėse požemio pasaulio karalius Emmao vaizduojamas kaip nusidėjėlių teisėjas, laikantis rankoje valdžios simbolį teisėjo lazdą. Žmogaus dydžio medžio figūros vaizduoja, kaip pasmerktuosius velka ir kankina demonai — kardais, ant kankinimo suolų, geležiniais virbais, prie gėdos stulpų. Naujaisiais laikais tokių scenų paskirtis - gąsdinti nepaklusnius vaikus. Islame minima pragaro ugnis, kuri yra 70 kartų karštesnė už žemiškąją. Prakeiktųjų kūnai padidinami, taip pabrėžiant jų sugebėjimą iškęsti kančias. Šių vaizdinių žiaurumą reikia suprasti kaip simbolinę vilties išraišką, kad žemėje padarytas blogis nėra amžinas, nors mūsų pasaulyje nebuvo teisingo nuosprendžio. — Europoje buvo prakeikta eretiška idėja, kad nekrikščionys, kitatikiai arba ateistai po mirties būsią išganyti. Ši idėja egzistuoja paršų tikėjime, teigiama, kad ir „pragaras bus atiduotas kosmoso palaimai“. Islamo sufijų mistika taip pat atmeta amžinojo prakeikimo idėją. Apie tai byloja Abud Jazido Bistami žodžiai: „Kas gi yra tasai pragaras? Paskutinio teismo dieną aš tikriausiai atsidursiu prakeiktųjų pusėje ir Tau tarsiu: Imk mane kaip išpirką - jei Tu to nepadarysi, aš juos įtikinsiu, kad Tavo rojus tik vaikų žaidimas... O Viešpatie, jei Tu iš anksto numatei, kad savo kūrinį kankinsi pragare, tada leisk man ten plačiai įsikurti, kad, be manęs, ten niekam neliktų vietos“ (Gardet, 1956).