Rojaus paukštis

Rojaus paukštis, baroko emblemų knygose lengvumo, Dievo artumo, atsiribojimo nuo pasaulio, taip pat ir Marijos simbolis. Išgarsėjo savo senuoju pavadinimu „paradisea apoda“ (bekojis rojaus paukštis) dėl Naujosios Gvinėjos ir Indonezijos salyno vietos gyventojų papročio nušautiems paukščiams nusmaukti odą kartu su plunksnomis ir juos taip išrūkyti, išlaikant paukščio formą be kaulų ir kojų. Šitokie jie buvo pardavinėjami — taip atkeliavo į Europą, kur sukėlė sensaciją kaip „Sylphen“ (oro dvasios). Tikėta, kad jie mintą tik dangaus rasa, gyveną kybodami, yra „nuo pat gimimo skaistūs“ ir nieko nenutuokia apie žemiškuosius reikalus: „Rojaus vardu pavadintas paukštis kybo, nuolat arti dangaus, žemės niekada neliečia“ (Hohberg, 1675). Net ir gamtamoksliniuose XVII a. veikaluose (Buffon, 1775) minimas mitas apie eterinį dievų paukštį, kol XIX a. zoologiniai tyrimai atskleidė pilną absurdiškų paslapčių simbolį.