Sakalas

Sakalas, paukštis plėšrūnas, simboliškai reiškia tą patį kaip erelis kalnų vietovėse. Dar iš šiandien (daugiausia arabų kraštuose) kaip sportas paplitusi medžioklė su sakalu, kuomet su šautuvu medžiojami žemai skrendantys paukščiai. Senovės Egipte sakalas (ir pirmiausia sakalas klajūnas) buvo karaliaus simbolis, kadangi sakalo žvilgsnis stingdo paukščius kaip faraono išvaizda jo „priešus“. Pirmiausia šis aukštai pakylantis paukštis plėšrūnas simbolizuodavo didįjį dangaus dievą Horą, kuris buvo vaizduojamas sakalo arba žmogaus su sakalo galva pavidalu. Sakalo pavidalu su saulės disku ant galvos buvo vaizduojamas saules dievas Ra, taip pat su dviguba karūna iš plunksnų Montas, mirties dievas Sokartas (kaip mumifikuotas sakalas) ir Hariėse su Aukštutinio bei Žemutinio Egipto karūnomis. Dėmės ant plunksnų po paukščio akimis optiškai dar labiau paryškina žvilgsnio išraiškingumą. Dėl to „viską matanti akis udžat“ tapo toliaregiškumo ir nepažeidžiamumo simboliu bei labai vertinamu amuletu. Vakaruose medžioklės sakalas yra daugelio šventųjų (pvz., medžioklės globėjo šv. Huberto) atributas, rečiau „amžinai gašlaus“ kiškio medžiotojas, pergalės prieš juslingumą simbolis. Siaurės germanų tradicijoje Odinas sakalo pavidalu galėjo skraidyti virš žemės, taip pat išdaigas mėgstantis Lokis dažnai virsdavo šiuo skrajūnu. Neigiamą simbolinę prasmę sakalas turėjo viduramžių knygose apie žvėris. Ten pasakojama, kad, rinkdamas atliekas, jis skrajoja aplink mėsos turgus. Tai žmogaus, besirūpinančio vien tik savo pilvu, simbolis. „Sakalas prisibijo didesnių paukščių, todėl tykoja ir grobia bejėgius viščiukus. Taip silpnavaliai suartėja su nepatyrusiais jaunais žmonėmis ir suvedžioja juos“ (Unterkircher). — Pastaruoju laiku „sakalas“ simbolizuoja kietos politinės pakraipos atstovą, priešingą „balandžiui“, kovotojui dėl taikos.