Alchemijos simboliai

Alchemija - tai anaiptol ne vien tik „apgaulingas aukso darymo menas“, bet veikiau nebažnytinis mokymas apie sielos taurinimą, kurio pagrindą dėl neortodoksalios pasaulio sampratos sudaro laboratorija (tuo tarpu kiti šios ideologijos atstovai viliasi sintezuoti tauriuosius metalus). Ta proga Carlas Gustavas Jungas (1875-1961), kreipdamas dėmesį tik į mokslo istorijos aspektą ir suvokdamas alchemiją tik kaip „klystančią pra-chemiją“, vos ne vos galėjo išskirti dėmesio vertą ideologinę jos dalį. Pirmiausia čia turima omenyje pagalba išplečiant dvasinę sviesos karalystę, kai sistemingai atsiribojama nuo žemiško, sunkaus ir tamsaus juslinio materijos pasaulio, maždaug vėlyvosios antikos gnosio prasme per įvairių sektų įvairiopas apraiškas. Simboliniai alegoriniai vaizdiniai, kurie iškyla vėlyvųjų viduramžių manuskriptuose ir Renesanso bei baroko knygų vario raižinių painioje įvairovėje, nesiekia informuoti apie išorinę duotybę, bet mokymo pagrindus gerai išmanančiam žinovui jie turi tapti meditacijos priemone. Iš pirmykštės materijos (materia prima) per daugybę išgryninimo pakopų turi būti sukurtas grynasis išminties akmuo (lapis philosophorum), kurį turint, be kita ko, iš netauriųjų metalų bus galima gauti auksą bei sidabrą - saulės ir mėnulio metalus — ir pasigaminti universalią gydymo priemonę. Daugelis simbolių šią ideologiją sieja su rozenkreicerių bei masonų vaizdiniais. Iš svarbiausių alchemijos simbolinių vaizdinių motyvų paminėtini: androginas, auksas, balandis, drakonas, erelis, feniksas, heksagrama, kaducėjus, koralai, kvintesencija, liūtas, Mėnulis, pelikanas, pentagrama, povas, rupūžė, Saturnas, Saulė, sidabras, Sulphur ir Mecurius, švinas, vienaragis ir kt.