Imperatorius

Jo figūra Europos simbolių sistemoje nėra tokia svarbi kaip karaliaus. Pasakose, padavimuose, posakiuose ir kt. ji pasitaiko rečiau, kadangi jis Dievo malone toli nuo piliečio, pats yra simbolinis asmuo ir todėl vargu ar gali būti iškilių sąvokų simboliu. Žodžiai ciesorius, kaizeris kilę iš Romos diktatoriaus Gajaus Julijaus Cezario pravardės. Šią pravardę Plinijus legendomis paaiškina taip, kad pirmasis šį vardą turėjęs žmogus buvęs iš motinos įsčių išpjautas (lot. caesum) „Cezario pjūviu“ (lot. sectio caesarea) ir gimęs tokiu būdu. Žodis „kaizeris“ yra pirmasis lotyniškas skolinys germanų kalbose. Romanų kalbose jis keičiamas žodžiu „imperatorius“ (pvz., pranc. empereur). — Cezaris reikalaudavo save vadinti „Jupiter Jums, Oktavianas Augustas liepdavo dar jam gyvam esant pripažintą kultą sieti su Romos miestą saugančia dievybe. Sudeginus jo palaikus, senatas viešai paskelbė jį dievu, kuriam turėjo tarnauti paskirti žyniai, o į dangų pakilęs erelis simboliškai nusinešė jo sielą. Imperatorius Komodas (180—192 po Kr.) savo valdymo metais liepdavo save garbinti kaip dievą, imperatorius Aurelianas (270-275) pasivadino „Dominus et Deus“ (viešpats ir dievas). Taip turėjo būti sukurtas antgamtinis imperijos teisėtumas, kurį kylanti krikščionybė turėjo suprasti kaip šventvagystę. Dievo duoto imperatoriaus atspindys Vakaruose reiškia sakralinio imperatoriaus asmens idėją, jis yra karūnuotas popiežiaus ir todėl tapęs netiesioginiu Bažnyčios užtarėju ir dieviškosios valdžios Žemėje įrankiu. Panašių idėjų būta ir senosiose kultūrose, pvz., senovės Egipte, faraonas buvo laikomas gyvuoju dievu (čia Aleksandras Didysis 332 pr. Kr. buvo sveikinamas kaip „Amono sūnus“). Babilonijos imperijos kūrėjas Sargonas (Sarukinas) apie 2300 pr. Kr. vadino save keturių pasaulio šalių karaliumi ir prieš savo vardą rašė dievo simbolį. Senovės Kinijoje imperatorius buvo vadinamas „dangaus sūnumi“, o japonų tenas (tenno) gyrėsi savo dieviška kilme. Valdovas jaučiasi dieviško autoriteto įrankiu ir tapatina save su juo. Dėl to jis yra ne vien tik simbolinių idėjų šaltinis, bet ir pats yra simbolis.