Inkaras

Viduržemio juros laivybos prietaisas, kuriam jau antikoje teikta jūros dievų simbolio reikšmė. Inkaras reiškė atramą ir saugumą, todėl buvo susijęs su pasitikėjimo bei tikėjimo įvaizdžiais. Ant ikikrikščioniškųjų antkapių inkaras pirmiausia ženklino mirusiojo profesiją ir jūrininkų kapavietes, ankstyvosios krikščionybės laikais dėl kryžiaus formos tapo slaptuoju išganymo simboliu („crux dissimulata“). Virve parišta skersinė sija („medinis plūduras“) po žiedu priminė kryžių, kurį nuslėpdavo žemutinė inkaro dalis. Krikščionių antkapiuose inkaras dažnai iš abiejų pusių apsuptas simbolinę reikšmę turinčiomis žuvimis arba delfinais. Inkaras ne tik šventųjų (Klemenso Romiečio, Mykolo — jūrininkų patrono, Placido, Jono Nepomuko ir kt.) atributas, jis naudotas ir herbuose, ypač pažymėti uostus; taip pat jį regime von Solingenų herbe, nes įų globėjas šv. Klemensas, kuris kaip kankinys buvo nuskandintas jūroje su inkaru ant kaklo. — Baroko poetas Hohbergas (1675) surimavo: „Kada jūreivis mato kilsiant audrą veikiai, / Nuleidžia inkarą ir gelbstisi nuo pražūties. / Taip sielai dievišką paguodą kryžius teikia, / Todėl nei liūdesys, nei baimė jos nebepakęs.“