Kupranugaris

Gyvulio, del kurio nereiklumo žmogus galėjo keliauti stepėmis bei Azijos ir Siaurės Afrikos dykumomis, vaidmuo simbolikoje dviprasmis. Nenuostabu, kad jis tapo saikingumo ir blaivumo įsikūnijimu, o šv. Augustinas padarė jį nuolankiai savo naštą nešančio krikščionio simboliu. Žmonėms jis atrodė pasipūtęs, todėl dažnai simbolizuodavo išdidumą ir užsispyrimą. Viduramžiais dėl polinkio nešti tik pakeliamus krovinius kupranugaris tapo diskretiškumo simboliu. Kas nepažinojo šio gyvulio savybių, tam jis atrodė tingus. Teigiamu buvo pripažintas šio gyvulio bruožas „nuolankiai“ klauptis. Paveiksluose apie tris išminčius iš Rytų šalies („tris šventuosius karalius“) jis vaizduojamas nešuliniu gyvuliu ir dažnai įkūnija Azijos žemyną. Kai šventieji Kuzma ir Domijonas turėjo gulti į bendrą kapą, kupranugaris prabilo ir pritarė šiam jų norui. Tačiau ir velnias pavirto didžiuliu kupranugariu, kad išgąsdintų šv. Makarijų. — Kristaus žodžiai, kad kupranugariui lengviau pralįsti pro adatos skylutę, negu turtuoliui praeiti pro dangaus vartus, atsirado dėl galimos vertimo klaidos (aramėjiškai gamla - „linas“), čia turimas galvoje rytiečių paradoksas — įveikti tai, kas iš principo neįveikiama. Panašiai ir babiloniškajame Talmude pasakojama apie žmones, kurie „varo dramblį pro adatos skylutę“. Azijos šalių simbolikoje kupranugaris neatlieka didelio vaidmens. Jis paprastai vaizduojamas drauge su buivolu, drambliu ir tigru liūdintis dėl mirštančio Gautamos Budos.