Planetos
Planetos, „aplink klaidžiojančios“ žvaigždės, kurios neseka nejudančių žvaigždžių trajektorija, bet veikiausiai eina savo pačių keliais ir gauna iš saulės šviesą.
Visos tautos dangaus kūnų simbolikoje teikė planetoms didžiulės reikšmės ir dažnai priskyrė joms dieviškąjį vaidmenį. Orbitos dažnai veikia kaip savavališkos ir įnoringos (žemiškuoju požiūriu), jų padėtis žmogaus gimimo momentu laikoma reikšminga horoskopui. Planetų spalvos ir judėjimas turėjo lemiamos reikšmės jų simbolinei identifikacijai su dievybėmis. Tradicinėje astrologijoje buvo žinomas šventasis planetų septynetas, kuris atitiko ir savaitės dienas. Saulė ir mėnulis laikomi planetomis, besisukančiomis aplink žemę: Saulė, Mėnulis, Marsas, Merkurijus, Jupiteris, Venera, Saturnas. Vėliau atrastos planetos su ilgu apsisukimo laiku (Uranas, Neptūnas, Plutonas) astrologijoje ne tokios svarbios; į planetoidus ir jų orbitas tarp Marso ir Jupiterio nekreipta dėmesio. Senovės Kinijoje žinotos tik penkios planetos, kurios atitiko dangaus kryptis. Saturnas priklausė visuotinai pripažintam centrui, susijęs su žemės stichija ir geltona spalva; Merkurijus - su vandeniu, Šiaure, juoda spalva; Jupiteris - su mediena, Rytais, mėlyna spalva; Marsas — su ugnimi, Pietumis, raudona spalva; Venera— su metalu, Vakarais, balta spalva. Visose spekuliatyviai sutvarkytose sistemose analogiškos eilės, simboliškai priskiriant planetas dievams, spalvoms, elementams, savybėms ir panašioms sąvokoms, buvo labai išsamiai parengtos. Pvz., Pausanijas (II a.) išvardijo graikų įsivaizduojamo pasaulio planetų globėjus: Saulė— Tėja, Hiperionas; Mėnulis - Atlantas, Foibė; Marsas — Dionė, Krijas; Merkurijus — Metidė, Kojas; Jupiteris — Temidė, Eurimedonas; Saturnas — Rėja, Kronas. Kabala ir ritualinė magija vėlesniais šimtmečiais turėjo kitus atskirų planetų bei su jomis susijusių skaičių kvadratų, ženklų, spalvų ir t.t. poliarinių jėgų pavadinimus „Intelligentia“ ir „Daemonium“. „Planetų vaikais“ astrologijoje vadinami tokie žmonės, kurių horoskope ir asmenybės charakteryje dominuoja viena iš septynių tradicinių planetų ir kurios nurodo savybes, būdingas antikos dievams. Žmonės, priklausantys Marso planetai, apibūdinami kaip „karingi“, Jupiterio - „linksmi“, „nuoširdūs“. Garsią planetų vaikų seriją sudarė Hansas Sebaldus Behamas (1530—1540). Kiekvienas dangaus kūnas simbolizavo charakterio savybę, kurią jis priskirdavo savo „vaikams“ ir kuri turėjo lemti jų charakterį. Saulė reiškė šviesą, Mėnulis — burtus ir mistiką, Marsas — vitališkumą ir agresiją, Merkurijus — supratimą ir judrumą. Venera lemia meilę, Jupiteris — įstatymą, Saturnas - santūrumą ir taiką. Kaip žinoma, planetų (dievų) eilė išliko romaniškuose septynių savaitės dienų pavadinimuose, kurie iš dalies pasitaiko ir germaniškuose anglų bei vokiečių kalbos atitikmenyse (pvz., Marsas — Dies martis, angį. Tuesday, pagal karo dievą Tyr, Žiu, iš čia vok. Dienstag — antradienis).