Tiara

Tiara, popiežiaus karūna. Senovės graikų rašytiniuose šaltiniuose šiuo vardu vadintas iš pradžių persiškas veltinis nupjauto kūgio formos galvos apdangalas, pirmiausia Persijos karalių dantytos kepurės, papuoštos žvaigždėmis. Kita tiaros forma yra mitra, pridengianti ir smakrą; Pompėjų mozaikoje, vaizduojančioje persų kovą su Aleksandru, Persijos karalius Darijus III yra su mitra ant galvos. Frygiška kepuraitė, kuri Prancūzijos revoliucijos metu simbolizavo liaudies valdžią, taip pat gali būti vadinama tiara. Viduramžiais tiara imta vadinti vien trigubos karūnos formos popiežiaus galvos apdangalą, kuris simbolizavo „triregnum“, t.y. valdžią dangui, žemei ir požeminiam pasauliui arba trims tuo metu žinomiems žemynams - Azijai, Europai ir Afrikai (kurie esą apgyvendinti trijų Nojaus sūnų — Semo, Jafeto ir Chamo — palikuonių). Pagal kitą aiškinimą, trys tiaros lankai simbolizuoja kenčiančią, kovojančią ir triumfuojančią Bažnyčią. Tokios formos tiarą popiežiai nešiojo nuo Urbono V laikų (mirė 1370), nuo tada vaizduojamajame mene tiara tapo ankstesnių laikų šventųjų atributu, pvz., šv. Petro, Grigaliaus I arba šv. Sofijos. Popiežiai, kurie buvo priversti palikti sostą dar gyvi, arba garbinimo atsisakę šventieji vaizduojami su tiaromis ne ant galvos, bet ant žemės prie kojų. Švenčiausiosios Trejybės paveiksluose Dievas Tėvas vaizduojamas tik su penkialanke tiara.