Vestuvės

Vestuvės, vedybos, sutuoktuvės, jungtuvės kaip simbolis. Čia nekalbama apie simbolinius papročius, susijusius su vedybomis. Pastarieji aptariami atskirai (Vedybos). Pačios vestuvės yra plačiai suprantamas įvairių skirtingų porų arba dualinių sistemų susijungimo simbolis. Jos nebėra priešiškos, konkuruojančios, papildo viena kitą ir tampa aukštesnės vienovės pakopa kaip visuma, kuri reiškia daugiau nei atskirų dalių sumą. Senosiose kultūrose šventosios vestuvės (gr. hieros gamos) simbolizavo dangaus ir žemės, vyriškojo ir moteriškojo pradų, dievo ir deivės sąjungą, apeigose dažnai išreikšta karaliaus ir žynės, kuri savo ruožtu pasaulio pilnatvėje įkūnydavo deivę arba moteriškąjį pradą, jungtuvėmis. Tik taip kitais metais galėdavo būti užtikrintas vaisingumas ir kosminė darna, pvz., per Naujųjų metų šventę senovės Tarpupio kultūrose. Seksualinis aspektas buvo aiškinamas ir suprantamas kaip skirtingų susijungiančių polių įvaizdis: pvz., kaip mistinio dievo ir žmogaus susiliejimo, įvykstančio dvasinio praregėjimo akimirką, simbolis; kaip „vedybinio“ bendrumo tarp dievo ir jo tautos (Jahvės su izraelitais, Kristaus su savo Bažnyčia) simbolis, ir net Senojo Testamento vestuvinė „Saliamono giesmė“ buvo suprantama perkeltine prasme: Bažnyčia yra „Kristaus nuotaka“. Taip pat ir Katalikų Bažnyčios vienuolės, įstodamos į vienuolyną, gauna nuotakos šydą ir taip tampa mistinėmis „Išganytojo sužadėtinėmis“. Alchemijoje nereti vestuvių atvaizdai, net seksualinė karaliaus ir karalienės (Gabricijaus ir Bejos) sąjunga. Tai hipotetinių pirmapradžių elementų sieros ir gyvsidabrio susijungimas, kurie jau po to kaip androginai sudaro aukštesnio tipo vienovę. Čia pirminis Saulės ir Mėnulio („Sol“, „Luna“), Marso ir Veneros ir t.t. dualizmas „chemijos jungtuvėse“ ištirpsta, panašiai kaip antikinių gnostinių išminties (Sophia) ir jėgos (Dynamis) idėjų sąjunga, kuri paslėpta forma gyvuoja alchemijoje.