Stulpas

Stulpas, kuolas — dažniausiai į žemę įkastas medžio kamienas, daugelyje senųjų kultūrų simbolizuoja pasaulio ašį, kuri šiaip jau įsivaizduojama kaip centrinis kalnas arba medis Žemės rutulio viduryje. Paviršutiniškai šventieji kulto stulpai dažnai aiškinami kaip falo simboliai, ką tik retai galima įrodyti. Pirmiausia tokios medinės kolonos yra ryšio tarp dangaus ir žemės ženklas, pvz., Irminsul, pagrindinė saksų šventenybė, kurią 722 sugriovė Karolis Didysis. Taip pat ir Vidurio Europoje žinomas gegužės medelis (beržo šaka), laikomas pavasario pranašu, primenančiu atbundančios gamtos jėgas, neturi būti aiškinamas tiesiog kaip „falo simbolis“, bet veikiau kaip ryšys su įsivaizduojamu pasaulio stulpu, o kopti į jį - siekti „aukštesnio atlygio“ (viršus ir apačia). — Kultinio falo akmeninis pakaitas yra menhyras didžiųjų akmenų statytojų kultūrose ir obeliskas senovės Egipte. Panašios į strėlę kolonos buvo šventųjų „kolonos stovėtojų“ gyvenamoji vieta, jie teatrališkai įtaigiu gestu įsipareigodavo nepajudėti iš savo stovėjimo vietos Dievo garbei. Sv. Simeonas Stylites (apie 396-459), sako, keturiasdešimt metų stovėjęs ant penkiolikos metrų aukščio kolonos netoli Antiochijos ir niekada nebuvo nulipęs, nors jam nedavė ramybės velnias, pasirodantis kaip galinga gyvatė, apsivijusi aplink koloną. Egzistavo simbolinis junginys gyvatė-panašus į lizdą stulpas, kaip ir Kaducėjus ir Eskulapijaus lazda.