Vanduo

Vanduo daugelyje pasaulio atsiradimo mitų pirmykščio tvano pavidalu simbolizuoja gyvybės apskritai šaltinį, tačiau kartu reiškia ir pabaigą, nuskendimą. Paprastai pasaulio tvanai užbaigia ankstesnius pasaulio kūrimo ciklus ir sunaikina gyvybės formas, kurios nepatinka dievams. Psichologijos požiūriu, vanduo simbolizuoja giliuosius nesąmoningus asmenybės klodus, apgyventus paslaptingų būtybių. Kaip ir kiti pirminiai simboliai, vanduo yra ambivalentiškas (dvilypis), nes jis atgaivina ir suteikia vaisingumą, kita vertus, reiškia skendimą ir žlugimą. Vakarų jūros vandenyse kas vakarą skęsta saulė, kad per naktį šildytų mirusiųjų karalystę, todėl vanduo siejamas su pomirtiniu pasauliu. „Požeminiai vandenys“ paprastai asocijuojasi su pirmykščiu chaosu, o iš dangaus krintantis lietaus vanduo — su palaiminga gyvastimi. Vandens verpetai vaizdingai perteikia sunkumus ir perversmus, o rami tėkmė — planingą gyvenimą. Tvenkiniai ir klanai, o ypač šaltiniuoti ežerai daugelyje kultūrų laikomi gamtos dvasių - laumių, vandenių, įvairiausių ateitį pranašaujančių, tačiau kartu ir pavojingų vandens demonų — namais. Ir šiais atvejais ryškėja dvilypė simbolinė vandens reikšmė. Savotišką dualinį sistemą krikščionių sakramente išreiškia vanduo, sumaišytas su vynu. Pasyviojo elemento vaidmenį čia atlieka vyno „ugnis“, o tai nuoroda į dvilypę Jėzaus prigimtį (dieviškąją ir žmogiškąją). Taip pat ir temperantia (nuosaikumo) įvaizdį perteikia (pvz., Taro kortose) vandens ir vyno mišinys. Krikščionybės ikonografijoje vanduo paprastai atlieka apvalančiojo elemento vaidmenį; krikšto vanduo nuplauna nuodėmės nešvarumus. Kaip grynas elementas jis būdavo naudojamas per raganų išbandymus, tikint, kad supančiota ragana negalės jo nuryti. Per išbandymus vandeniu nekaltomis laikytos tik tos moterys, kurios nuskęsdavo (po to jas ištraukdavo už parištos virvės), o „velnio apsėstosios“ turėdavusios plūduriuoti vandens paviršiuje. Katalikybėje labai plačiai naudojamas šventintas vanduo. Religinėms reikšmėms svarbus su šventintu aliejumi (chrisamu) dar nesumaišytas šventintas vanduo, taip pat tam tikromis švenčių dienomis laiminamas „aqua benedicta“, kurį tikintieji parsinešdavo namo ir pripildavo mažus indelius- šulinėlius ties namo slenksčiu. Juo sušlapinus pirštą, ant durų būdavo brėžiamas kryžiaus ženklas, be to, pagal paprotį keliais lašeliais šventinto vandens pakepindavo ir patį kambarį už slenksčio. Pagal liaudyje paplitusį tikėjimą keli ant žemės užtiškę šventinto vandens lašeliai turėjo padėti „vargšėms sieloms skaistykloje“ — nuslopinti jas kankinančios liepsnos karštį. Pomirtinio pasaulio kaip vandens karalystės samprata europiečiams buvo visiškai svetima, nors, atrodo, Jukatano majams (Vidurio Amerika) toks įvaizdis buvo įprastas — tai patvirtina spalvoti piešiniai ant molinių indų. Actekai lietaus dievo Tlaloko rojų vadino Tlalokanu; tai buvo kur kas malonesnė vieta negu požemio pasaulis Miktlanas — paprastų mirtingųjų pomirtinio buvimo vieta. Vidurio Amerikoje paplitusiame dvidešimties dienų kalendoriuje devintosios dienos ženklas vanduo (act. - atl, majų - muluc) laikytas liūties simboliu. Jam priskiriama „ligos, karščiavimo“ priešženklio reikšmė, jis laikytas nelaimingu ženklu. Patį ženklą išreiškė melsvų, išsišakojančių ir putotų vandens srautų atvaizdas. Sis ženklas taip pat yra dalis meksikiečių hieroglifo, reiškiančio „karą“. Žodis atl-tlachinolli verčiamas kaip „vanduo-ugnis“; priešingos reikšmės žodžių derinys labai aiškiai išreiškia šios dualinės sistejnos vidinę įtampą. — Daug kur garbinamas iš žemės gelmių trykštantis vanduo. Jis laikomas požemių dievų dovana — ypač kai yra karštas (terminis vanduo) arba dėl mineralinių medžiagų turi gydomąjį poveikį. Pirėnų pusiasalyje dauguma ledynmečio žmogaus kulto paskirties grotų yra netoli tokių šaltinių. Jos buvo garbinamos ir antikos laikais — tai rodo padėkos aukos. Šventųjų šaltinių garbinimas labiausiai paplitęs keltų gentyse, nes jiems vanduo siejosi su visas gėrybes teikiančia motinazcme (pvz., karštojo Bath šaltinio Anglijoje deivė Sulis). Paprotys mėtyti monetas į šulinį tikriausiai atspindi simbolines aukas vandens dievybėms, kurios tariamai išpildančios norus. Šiuo atveju remiamasi tokiomis vaizdinių sąsajomis: vanduo—žemė—derlingumas—laimė—turtas. Prie kulto šaltinių būdavo garbinamos ir nimfos - laiminančių galių įkūnijimas. Samprata, jog rituališkai pašventintas vanduo gali suteikti palaiminimą (taigi į religines apeigas integruojamas ir apvalantis, ir derlingumą didinantis vandens poveikis), yra paplitęs ne vien Katalikų Bažnyčioje, bet ir kitose neeuropinėse religijose, pvz., paršų tikėjimuose. Indonezijoje transo apimti šokėjai grąžinami į tikrovę apšlakstant juos šventintu vandeniu. Simboline prasme apvalantis vandens poveikis pripažįstamas vėlyvosios antikos laikų Izidės kulte. Krikščionybėje krikšto vanduo per sakramentus turi nuvalyti visas iš protėvių paveldėtas ydas ir reiškia „atgimimą iš vandens“. Senovės Meksikoje taip pat egzistavo panašus naujagimio apiplovimo paprotys: priėmėja melsdavosi, kad vanduo nuplautų visas negandas, kurios pereina vaikui iš tėvų. Beveik visose senosiose kultūrose būta ritualinių maudymosi vietų, kurios įrenginėtos ne vien higieniniais, bet ir simbolinio apsivalymo tikslais. Paminėtini dirbtiniai tvenkinukai ikiarijinių laikų Mohendžo Daro miesto griuvėsiuose, indusų maudynės Gange, „apsivalymo baseinai“ Kretos salos mieste Knose, apsivalymo baseinai prieš eleusinijų misterijas ir pagaliau panašūs simboliniai veiksmai vėlyvuosiuose graikų kultuose („dievobaimingam pakanka lašelio, o piktavalio nenuplaus ir okeano srautai“). Senovės Meksikoje taip pat būta simbolinių maudyklių; šventojo miesto Tolano vyriausiasis dvasininkas vidurnaktį atlikdavo ritualinį apsiplovimą, o Tenočtitlano mieste buvo trys sakralinio apsiplovimo vietos. Per Sočikecalos šventę visi žmonės ankstyvą rytą turėdavo nusimaudyti, o kas to nepadarydavo, tikėdavo susirgsiąs odos ar lyties organų ligomis. Islamo religijoje ritualiniai apsiplovimai laikyti griežta taisykle; tik ten, kur stokojama vandens (dykumose), vietoj vandens būdavo leidžiama naudoti smėlį. Nors išsamesnis pasakojimas apie atitinkamus simbolinius ritualus verstų pernelyg gilintis į kiekvieną kultą (be abejo, kiekvieną jų lemia ir kiti simboliai), tačiau vis dėlto būtina paminėti kai kuriuos europietiškus antikinius vaizdinius. Tekantis vanduo, pirmiausia banguojantis jūros vanduo, nuplauna visus piktuosius burtus. Kreipiantis į chtoniškuosius (požemių) dievus bei demonus, reikia naudoti šaltinio vandenį, o kai ko nors prašoma dangiškųjų būtybių, imamas lietaus vanduo. Anot Plinijaus (23—79), ant žolių ar lapų susikaupęs rasos vanduo „yra tikras vaistas, dangaus dovana akims, opoms bei viduriams“. Pasak antikos tikėjimų, rasa susidaro iš mėnulio spindulių arba iš ryto aušros deivės Eos ašarų. Krikščionybės simbolikoje rasa lyginama su iš dangaus krintančiomis Dievo malonėmis. Dangaus rasa, „ros coelestis“, būdavo renkama ir alcheminiams bandymams. Knygoje „Mutus Über“ (1677) rašoma, kad ją rinkdavo patiesę ant žemės skepetas. Atrodo, čia užšifruotu būdu kalbama apie judrųjį elementą Mercurius, ypač dažnai minima ir kaip skiedimo priemonė labai vertinama „gamtos druskų prisotinta“ gegužės mėnesio rasa. Šiuo atveju liaudies prietarų beveik neįmanoma atskirti nuo alegorijos. Psichoanalitinėje simbolikoje vandens elementui, kuris yra gyvybiškai svarbus, tačiau nepasotina, skiriama didelė reikšmė. Iš jo prasideda gyvybė (į žmonių pasaulį vaikai ateina iš tvenkinių ar šulinių), jis ją ir palaiko. Tai reikšmingiausias bet kokios nesąmoningos energijos simbolis. Jis gali būti ir pavojingas, ypač jei patvinsta ir išsilieja iš skirtų ribų (pvz., sapne). Ir priešingai, jei vanduo stovi savo vietoje (tvenkinyje, upėje ar iš krantų neišsiliejančioje jūroje), laikomas palankiu ir naudingu, taigi kaip ir daugelyje pasakų reiškia tikrąjį „gyvybės vandenį“.